Kovo mėnuo – be patyčių

     Supanti aplinka formuoja vaiko vidinį pasaulį. Stebėdamas aplinką vaikas mokosi ir formuoja savo bendravimo stilių, elgesio normas, vertybines nuostatas. Mūsų progimnazijoje jau eilę metų tradiciškai yra minima akcija „Kovo mėnuo – be patyčių“. Šios akcijos metu kiekvienais metais vyksta pokalbiai su vaikais apie gerai visiems žinomą reiškinį – patyčias. Atrodo, tiek daug esame apie tai kalbėję, ką dar galima naujo apie tai pasakyti? Tačiau kiekvieną kartą kalbant su vaikais apie patyčias, stebime vaikų poreikį diskutuoti, dalintis apie savo skausmingus patyrimus bei tai kas juos liūdina. Kiekvienos diskusijos metu pakartotini užtvirtinimai, kad patyčios yra netoleruotinos ir turi būti stabdomos, vaikams padeda jaustis saugesniais.
     Šiais mokslo metais socialinė pedagogė ir psichologė pokalbių su pradinių klasių mokiniais metu teiravosi, kur jų nuomone jie gali stebėti gražaus/nelabai gražaus elgesio, pagarbaus/nepagarbaus tarpusavio bendravimo pavyzdžių? Dauguma vaikų išvardino visas jas supančias aplinkas: šeimoje, mokykloje, būreliuose, kiemuose ir panašiai. Ir tik vienas kitas vaikas išskyrė, kad tokių pavyzdžių mato ir žiūrėdami mėgstamus filmus ar filmukus bei žaisdami mėgstamus žaidimus, naudodamiesi įvairiomis informacinėmis technologijomis.
     Savo kasdienybėje vaikai praleidžia išties daug laiko elektroninėje erdvėje, todėl informacija, kurią jie ten stebi daro nemažą poveikį ir jų nuotaikoms, elgesiui, gebėjimui valdyti emocijas. Vaikai nustebo, kai jų buvo paklausta, ar jiems yra žinomi, anksčiau buvę populiarūs, šie posakiai:
·       „Pasakyk, kas yra tavo draugas ir aš pasakysiu, kas – tu.“
·       „Į ką žiūri – toks ir pats tampi.“
·       „Su kuo sutapsi – toks patapsi.“
     Pastebėtina, kad tokio pobūdžio posakiai per laiką susidėlioja iš pačių žmonių praktinės patirties. Kai patys žmonės, stebėdami tendencija tapusią problemą, pradeda ieškoti priežasčių ir jas radę, konkrečias priežastis susieja su jau stebimomis pasekmėmis. Vaikai sakė nėra girdėję šių posakių, tai gal jie jau nebereikalingi?
    Diskutuojant su vaikais apie jų mėgstamus personažus jų mėgstamuose filmuose ar filmukuose bei žaidimuose, patys vaikai samprotavo, kad yra personažų, kurių elgesį verta laikyti siekiamybe, ir tokių, kurių geriau vengti. Buvo vaikų, kurie sakė, kad mielai žiūri tokius filmus kaip „Simsonai“, „Tomas ir Džeris“, žiūri siaubo filmus, žaidžia IT žaidimus su siaubo elementais ir panašiai, sakė, kad jiems jie juokingi, kupini veiksmo, judrūs. Kiti bendraamžiai samprotavo, kad iš šių personažų nieko gero bei gražaus negali išmokti ir neverta šių filmų žiūrėti ar žaidimų žaisti.  Kai kurie dalinosi, kad jų tėveliai domisi, kokius filmus jie žiūri ar žaidimus žaidžia, draudžia žiūrėti tokius, kuriose kažkas kažką tyčia skriaudžia ar vienas veikėjas tyčiojasi iš kito.
    Socialinė pedagogė ir psichologė kalbėjosi su vaikais apie tai, kad kiekvienas į mūsų smegenis papuolęs vaizdas, elgesio pavyzdys ar kita mūsų smegenis pasiekusi informacija, daro kažkokį poveikį mūsų nuotaikoms, elgesiui. Jeigu mes dažnai ir daug laiko praleidžiame su savo mėgstamais filmukų ar žaidimų personažais, jie tampa mums tarsi autoritetais, nejučia ir pamažu pradedame perimti jų demonstruojamą elgesį ir bendravimo būdą. Todėl labai svarbu pasirinkti, kokią informaciją įsileidžiame į savo galvytes, su kuo praleidžiame daug laiko ir ką laikome savo draugais.
                            Socialinė pedagogė Lina Zaveckienė

Autorius:
Lina Zaveckienė

Nuotraukos:
Jovita Liutkevičiūtė

Nepamirškite padėkoti autoriui
Ankstesnės naujienos
  • Elektroninis dienynas
  • Tėvams
  • Mokiniams
  • Mokytojams
Naujienų archyvas